Ar čia tik man taip yra? Kai ilgesnį laiką skaitau kokį nors tinklaraštį, atsiranda jausmas, lyg tą žmogų pažinočiau. Atrodo susitiktum ir tikrai rastum apie ką pasikalbėti 🙂 O žinot kas yra smagiausia? Susitinki, matai žmogų pirmą (na, gal antrą) kartą ir pasirodo, kad tai yra tiesa, pašnekesiai liejasi laisvai ir nesinori išsiskirti. Taip buvo ir šį kartą, kai “Borjomi” ir restoranas “Tiflisi” pakvietė į svečius šaunią tinklaraštininkų kompaniją. Smagu, kad daugelį iš jų matau jau ne pirmą kartą, todėl pasišnekučiuoti tikrai buvo apie ką.

Aišku, aš nebūčiau aš, jei nesupainiočiau renginio pradžios laiko ir nepavėluočiau. Praleidau prisistatymo kalbas ir užkandžius, bet kaip sakė restorano šeimininkas, tai buvo tik neįdomiausia renginio dalis 😉 Kai atėjau aš, gruziniškas vynas ir “Borjomi” jau liejosi laisvai ir visi laukė virtuvės šefo gaminimo pamokėlės.

Ji prasidėjo netrukus. Šefas mokino gaminti chačapurį (pasirodo, jų būna ir su mėsa).

Ir labai egzotiškai atrodančius vėrinukus (egzotiškai, nes jie buvo suvynioti, kaip mums sakė į skrandžio plėvelę (???) nors šiaip ji buvo labiau panaši į kininio kopūsto lapą :)))

Vėliau sekė smagūs pokalbiai, netikėtas maistas. Juk šefas sakė, kad gruzinai valgo viską, tai negi nepavaišinsi tinklaraštinikų kepenėlių ir plaučių troškinių?

Aišku, ragavome mes ir egzotiškųjų vėrinukų (pasirodo, ta plėvelė visai skaniai sukepa).

Taip pat, nepaliko mūsų ir be dovanų. Sveikojo “Borjomi” ir gruziniškų prieskonių mišinio. O Jūs, ar mėgstate “Borjomi”? Aš jau kažkada rašiau, kad nuo vaikystės nemėgstu gazuotų gėrimų, todėl “Borjomi” man visų pirma asocijuojasi su sveikata. Tikriausiai, taip yra todėl, kad vaikystėje po persirgtos geltos, teko ilgai gerti šį mineralinį vandenį. Visi sakė, kad tai padės kepenims atsistatyti 🙂

O pabaigai, keli įdomus faktai apie “Borjomi”, kurie mane nustebino (su pavėlavusiais organizatoriai pasidalino informaciją el. formatu 😉

• Pasirodo, pasaulis tas pačias spalvas suvokia visiškai skirtingai. Pavyzdžiui, balta mums simbolizuoja tyrumą, nekaltumą, tačiau Indijoje šią prasmę perteikia tik raudona, o Kinijoje balta iš viso yra gedulo spalva. Dar daugiau, nors pasaulis vienbalsiai žalią sieja su natūralumu ir gyvybe, tačiau japonams ji yra tiesiog modernumo simbolis, o Indonezijoje netgi draudžiama spalva. Atrodytų, jog siekiant išlaikyti vienintelę norimą spalvos prasmę, lieka tik sukurti naują. Būtent taip padarė gruzinai, kurie turi unikalios „Georgian green“ („Gruziniška žalia“) spalvos patentą. Įdomu, kaip ji atrodo? Žvilgtelkite į stiklinį „Borjomi“ buteliuką.
• Vieno garsiausių rusų režisieriaus Andrejaus Tarkovskio fantastinės dramos „Soliaris“, filmavimo aikštelėje kilo žymusis ginčas dėl „ateities“ mineralinio vandens. Veiksmas vyksta tolimoje ateityje, tad filmuojant konferencijos sceną, kūrybinė grupė pasiūlė taip išdėstyti ant stalų stovinčius „Borjomi“ butelius, kad į kadrą nepatektų jų etiketės. Tačiau A. Tarkovskis buvo neperkalbamas ir užsispyrė palikti „Borjomi“ taip, kad etiketės būtų matomos. Esminis režisieriaus sprendimo argumentas – šis mineralinis vanduo bus lygiai taip pat geriamas ir tolimiausioje ateityje.
• Siekdama didinti politinį spaudimą Gruzijai, 2006 m. Rusija panaudojo ir ekonominį – paskelbė embargą gruziniškiems vynams ir vandeniui. Skaudžiausiai tai turėjo atsiliepti „Borjomi“, kuris į Rusiją eksportavo apie 65 proc. produkcijos. Paradoksalu, tačiau embargo metu šio mineralinio vandens vartojimas kaip tik padidėjo Europoje, ypač, Baltijos šalyse. Atsižvelgiant į tai, „Borjomi“ gamintojai persiorientavo į Vakarų rinką ir Lietuvoje įkūrė pirmąją Europoje „Borjomi“ atstovybę – „IDS Borjomi Europe“. Šių metų balandį „Borjomi“ grįžo į Rusijos rinką.

Aš irgi nežinojau, kol vieną dieną šauni tinklaraštininkų kompanija nesugalvojo apsilankyti “Japoniško maisto studijoje”. Joje, studijos šeimininkė – ponia Alina mums viską papasakojo 🙂

Taigi, šiabu-šiabu yra japoniškas fondiu. Labai jaukus, žiemiškas ir skanus maistas. Mintis labai paprasta – vidury stalo ant mažos dujinės viryklės užkaičiame wok keptuvę, pripilame į ją vandens ir šiek tiek sojos. Kol vanduo kaista, plonai pjaustome jautienos išpjovą (geriausiai šiek tiek pašaldytą, kad būtų lengviau pjauti), šviežius grybus (jei rasite – šitake, jei ne, tiks ir pievagrybiai), kininį kopūstą, porą, tofų sūrį.

Kai vanduo įkaista, sudedame grybus, šiek tiek daržovių, kelis tofų gabalus (jie tikrai turi būti dideli, nes kitaip išteš). Pagaliukais imame jautienos gabaliuką, merkiame į vandenį, pamakaluojame, būtinai pasakome “šiabu šiabu”, įmerkiame į padažą ir suvalgome 😉 Daržoves taip pat pagaliukais traukiame iš vandens, merkiame į kitą padažą ir mėgaujamės 🙂 Mes ragavome du padažus, kurių receptą Jūs galėsite sužinoti apsilankę “Japoniško maisto studijoje” 😉 Ir aš dar būtinai ten sugrįšiu, nes labai noriu išmokti gaminti japoniškus koldūnus 🙂

Oi, vos nepamiršau. Kai jau atrodys, kad prisivalgėt pakankamai, sudėkite į keptuvę virtus japoniškus makaronus. Savo dubėnėlyje sumaišykite visus padažus, įsipilkite sultinio iš wok ir įsidėkite makaronų. Labai skanu 🙂