Category Archives: languota prijuostė

Puošnūs keksiukai su vyšniomis

Leave a reply

Labai džiaugiuosi, matydama, kad “Languota prijuostė” vėl atgijo! Deja, ne kiekvieną kartą spėju joje sudalyvauti, bet kitų įrašus mielai paskaitau. Juk taip smagu sužinoti ką nors naują apie koleges tinklaraštininkes 😉 Gegužės mėnesį, languotą prijuostę užsirišo Elinga iš “Spoon alley”. Ji kviečia pasidalinti savo mintimis apie gražų maistą ir valgymą akimis.

Aš taip pat, kaip ir Elinga, tikrai valgau akimis. Peržiūrint naujus prenumeruojamų tinklaraščių įrašus, akimis pirma permetu nuotraukas, jei jos užkabina, perskaitau receptą. Todėl, jei autoriaus nuotraukų stilius yra “pliaukšt bet kaip su blykste, labai pritraukus ir dar su staline lempa” į tokių tinklaraštį aš daugiau neužsuku (nebent po pusės metų, juk žmonės tobulėja). Aišku, nesakau, kad mano nuotraukos yra meno kūriniai, bet aš tikrai labai stengiuosi ir fotografavimas bei nuotraukų tvarkymas dažnai užtrunka ilgiau, nei gaminimas 🙂

Taip pat yra ir su kulinarinėmis knygomis. Nors aš ir suprantu, kad svarbiausia yra receptų autorius, o ne nuotraukos, man vis tiek labai patinka, kai prie kiekvieno recepto yra graži(!) nuotrauka. Juk taip išsirinkti receptą yra daug lengviau 😉

MotinosDiena_Viktorija_4s

Bet tiesą pasakius, kiekvieną dieną patiekiamam maistui aš nesu tokia išranki. Dažniausiai valgant, maisto ant lėkščių nedėlioju, nes pas mus įprasta, kad kiekvienas įsideda į savo lėkštę tiek, kiek planuoja suvalgyti. Žinoma, kartais ir pažaidžiu kartu su vyresniąja I. – sudėlioju iš daržovių žmogėliuką (taip jos visos būna suvalgytos) arba iškepu saulės formos blyną 🙂 Kas kita, maistas, kurį planuoju parodyti Jums. Fotografuojamas maistas būna išdėliotas gražioje lėkštėje, prie jos priderinti įrankiai ir servetėlės 😉 Aišku, paskui pati jį ir suvalgau, bet maistas dažniausiai jau būna šaltas, todėl gražus serviravimas didelio džiaugsmo neteikia 😀

Pastebėjau, kad žurnaluose ir knygose, mano žvilgsnis dažniausiai užkliūna už desertų. Juos gaminti ir nufotografuoti gražiai yra daug smagiau ir paprasčiau negu pavyzdžiui troškinį 🙂 Bet tortų puošime mano rankos yra gana kreivos, todėl dažniausiai renkuosi tokius skanėstus, kurie yra gražūs be didelių dekoravimo pastangų. Tokie kaip macarons, arba šiandienos receptas – keksiukai. Jų net nereikia puošti jokiais kremais, vis tiek atrodo puikiai 😉

MotinosDiena_Viktorija_6s

12 keksiukų reikės:

  • 135 g sviesto
  • 100 g rudojo cukraus
  • 3 kiaušinių
  • 1 a. š. vanilės ekstrakto
  • 150 g miltų
  • ½ a. š. kepimo miltelių
  • žiupsnelis druskos
  • 200 g šaldytų vyšnių (galite naudoti ir šviežias)
  • migdolų plokštelių

Išlydykite sviestą ir sumaišykite jį su cukrumi. Po vieną įmuškite kiaušinius, kiekvieną įplakdami iki purios vientisos masės. Supilkite vanilės ekstraktą, suberkite persijotus miltus, kepimo miltelius ir druską. Dar kartą viską gerai išmaišykite.

Keksiukų kepimo formą ištepkite sviestu arba išklokite popierinėmis formelėmis. Supilkite tešlą į formeles užpildydami 2/3 jų tūrio. Į kiekvieną formelę šiek tiek paspausdami įdėkite po tris vyšnias (uogų atšildyti nereikia).

Apibarstykite migdolų plokštelėmis.

Kepkite 20−25 minutes iki 180°C temperatūros įkaitintoje orkaitėje. Jei keksiukų kraštai per greitai ruduoja, o vidurys dar skystas, sumažinkite ugnį iki 160−170°C temperatūros.

Skanaus 🙂

Receptas ruoštas žurnalui “Debesys”.

MotinosDiena_Viktorija_9s

Languota prijuostė sugrįžo, arba ką blogeris iš tikrųjų valgo

2 Replies

Visą laiką galvojau, kad mėgstu gaminti ir fotografuoti, bet nemėgstu rašyti… Dabar, peržvelgus paskutinius įrašus atrodo kitaip 🙂 Šiandien irgi su plepalais, bet gi negaliu nesudalyvauti, kai “Languota prijuostė” pabudo iš gilaus miego 🙂 Vasario mėnesį Inga paskelbė temą – “Ką blogeris iš tikrųjų valgo”. Aš būčiau ne aš, jei nepabandyčiau spėti į traukinį paskutinę dieną 😉

Taigi ir ką aš iš tikrųjų valgau? Paskaičius tinklaraštį, gali susidaryti įspūdis, kad tik desertus ir blynus 🙂 Galiu Jus patikinti, taip tikrai nėra. Tiesiog desertai yra tokie fotogeniški ir juos galima nupaveiksluoti tada, kai visi sotūs, laimingi ir nelaukia su šakute ir peiliu už nugaros 🙂 O šiaip, aš valgau daug ką. Bet stengiuosi vadovautis principų – “kuo mažiau jau pagaminto maisto (pusfabrikačių) ir visokių E”.

Pašnekėsiu kaip kokia snobė, bet kuo toliau, tuo mano mitybos įpročiai gerėja. Studentavimo laikais buvo visko. Ir mišrainės iš prekybos centro, ir mėsainiai iš “restorano”. Bet kuo daugiau gaminau pati, tuo labiau pradėjau jausti tikro maisto skonį. Nors ir pradžioje viskas buvo ne taip blogai. Niekada nemėgau tortų iš parduotuvių. Labai ilgai galvojau, kad iš viso jų nemėgstu, kol nepradėjau kepti pati (nors sviestinių kremų iki šiol nepernešu…). Ir iš viso, buvau neteisingas vaikas, nes niekada nemėgau gazuotų gėrimų (fui, tie burbuliukai šaudantys į nosį 🙂

Dabar jau kurį laiką aš nedirbu ir sėdžiu namie su vaikais, todėl mano mityba labai priklauso nuo jų. Pusryčiams dažniausiai valgom košes, blynus arba kiaušinius. Blynus mūsų šeimyna labai mėgsta, todėl stengiuosi juos padaryti bent šiek tiek naudingus. Naudoju speltos miltus, pridedu kitų naudingų dalykų – jogurto, varškės, morkų, cukinijų, moliūgų.

Toliau pietūs. Sriubų aš iš tikrųjų nelabai mėgstu, verdu jas tik iš pareigos. 90% atveju verdu jas ne su mėsos, o su daržovių sultiniu (ir aišku be jokių stebuklingų kubelių). Ai, prisiminiau, vasarą labai mėgstu šaltibarščius 🙂 Populiariausi pietų patiekalai, jau šimtą kartų gaminti, bet vis dar nepabodę: skandinaviški kukuliai (vadinami tiesiog kotletais), plovas, bulvių ir mėsos apkepas. Kai pietums ateina daugiau žmonių ir reikia kažko skanaus, greitai ir daug, gaminu kepsnelius su karamelizuotais svogūnais arba vištienos apkepą. Aišku, karts nuo karto ir paeksperimentuoju, pavykę eksperimentai pasiekia tinklaraštį, kiti lieka užmaršty. Kai pietaujam namie dviese su I. ir neturiu laiko/noro gaminti, pietūs gali būti tiesiog virtos/šviežios daržovės + grikiai/makaronai + kefyras. I. toks paprastas maistas patinka, man irgi.

Vakarienės būna labai skirtingos. Kartais tai, kas liko nuo pietų (pvz. plovą I. gali valgyti pusryčiams, pietums ir vakarienei), kartais varškėčiai arba virtinukai. Labai dažnai tiesiog pienas su kuo nors skaniu – mūsų pačių keptu keksiuku/pyragu/sausainiu arba bandele iš kepyklėlės.

Užkandžiauju aš labai retai. Kartais užsinoriu ko nors skanaus, tai atsilaužiu juodo šokolado gabaliuką (jo namie yra visada). O dažniausiai tarp valgių tiesiog geriu vandenį.

Oi, tiek jau prirašiau, ko dar nepaminėjau? Gėrimų. Dažniausiai geriu arbatą (žolelių, arba juodą su kuo nors, pvz. “Earl Grey”). Kava mane labai veikia, todėl ją geriu retai, nors jos kvapas man labai patinka. Kartais geriu kakavą, bet tą tikrą – išvirtą puode. Alkoholio dėl vaikų negeriu jau beveik keturis metus, bet taurę vyno mielai išgerčiau.

Tokį ilgą įrašą negalėjau palikti be recepto, be to ir Inga prašė pasidalinti paprastu/greitu/kasdieniu receptu, be kuriuo neįsivaizduoju savo virtuvės. Man tai būtų salotos. Labai mėgstu visokias daržoves, bet labiausiai mėgstu jas žalias (paskutinį kartą kai ruošiausi kepti moliūgą, pusę jo suvalgiau žalią…). Todėl beveik kiekvieną dieną (išskyrus žiemą, žiemą valgau burokėlius ir raugintus kopūstus) ant mano stalo galima pamatyti paprastas, bet tobulas salotas (geriau už jas gali būti tik pomidorais iš tėčio sodo su svogūnu ir grietine).

Taigi, ko reikia tobuloms salotoms?

salotos1

Pagrindas. Vienas iš šių:

  • kopūstas
  • paprastos salotos
  • Iceberg salotos
  • kininis kopūstas

Priedai. Kiek tik nori/turi šaldytuve iš šių:

  • pomidorai
  • agurkai
  • paprikos
  • morkos
  • ridikėliai
  • avokadai
  • gražgarstės
  • svogūnų laiškai
  • alyvuogės
  • saulėje džiovinti pomidorai
  • fetos sūris
  • saulėgrąžų/moliūgų sėklos

Padažas (priklauso nuo daržovių kiekio):

  • viena dalis acto/citrinos sulčių (actas tinka visoks – obuolių, vyno, balzaminis. Tik balzaminiam reikia mažiau cukraus)
  • viena dalis cukraus/medaus/klevų sirupo
  • dvi dalys vandens
  • aliejaus

Pagrindą supjaustome smulkiomis juostelėmis (aš tam visada naudoju tarką). Jei naudojame kopūstą, tai įberiame druskos ir pamaigome jį rankomis, kad išsiskirtų sultys ir jis suminkštėtų.

Visus norimus priedus supjaustome norimo dydžio gabaliukais. Suberiame į dubenį prie pagrindo.

Sumaišome padažą. Paragaujame. Jis turi būti skanus, nei per saldus, nei per rūgštus. Pakoreguojame jį pagal savo skonį.

Daržoves apibarstome druska, pipirais. Supilame padažą, užpilame aliejaus. Išmaišome. Viskas 🙂

Plikyti pyragaičiai su migdolais

4 Replies

Kovo pirmą dieną, startavo nauja “Languotos prijuostės”tema, kurią paskelbė Indrė iš “GP magijos”. Indrė ragina visus pasidalinti savo nesėkmėmis virtuvėje. Manau, kiekvienas jų virtuvėje apturėjome, kas mažesnių, kas didesnių. Paauglystėje, kai virtuvėje dar tik dariau pirmuosius žingsnius, buvo ir pridegusių ir iki galo neiškepusių  patiekalų… Paskutiniu metu, nesėkmių pasitaiko vis mažiau. O atvejį, kad tektų išmesti tai, ką pagaminau prisimenu tik vieną. Planavau pasigaminti silkę su garstyčiomis. Parduotuvėje nusipirkau silpnai sūdytos silkės, bet prieš gaminimą jos neparagavau… O veltui… Silkė pasitaikė tokia sūri, kad net parą mirkyta jogurto ir garstyčių padaže buvo nevalgoma… Aš apskritai, esu pripratusi prie mažai sūdyto maisto, todėl silkę teko išmesti. O gaila 🙂

Taip pat, dalinuosi plikytų pyragaičių receptu, kuris prasidėjo nuo mažytės nesėkmės, kuri vėliau peraugo į didelę sėkmę 😉 Jau pačioje pradžioje man pasirodė įtartina, kad cukraus pyragaičių recepte yra tik vienas arbatinis šaukštelis. Bet jie turėjo būti apibarstyti perliniu cukrumi, todėl nusprendžiau surizikuoti. Deja, pyragaičiai gavosi nors ir labai skanūs, bet visiškai nesaldūs. Man tai nepatiko, todėl staigiai sumaišiau kremą iš sviesto, kondensuoto pieno ir kakavos. Įdariau pyragaičius ir gavosi puikūs eklerai, tik kad forma jų ne ekleriška 🙂

Man pačiai ilgai atrodė, kad plikytą tešlą labai sunku pasigaminti, todėl net nebandžiau to daryti. Bet vieną vakarą, atradau puikų tinklaraštį, kuriame buvo išsamiai aprašyta, ką reikia daryti, kad plikyti pyragaičiai gautųsi iš pirmo karto. Pasistengsiu ir aš Jums apie tai papasakoti 🙂

pyragelis n12

Plikytiems pyragaičiams reikės:

  • 120 ml vandens
  • 120 ml pieno
  • 100 g sviesto
  • 150 g miltų
  • 4 kiaušinių
  • žiupsnelio druskos
  • 1 a. š. cukraus (jei planuojate daryti pyragaičius be kremo, siūlau dėti bent porą valgomųjų šaukštų)
  • 100 g migdolų be odelių
  • perlinio cukraus
  • 1 kiaušinio trynio
  • 1 v. š. pieno

Kremui reikės:

  • kambario temperatūros sviesto
  • saldinto kondensuoto pieno
  • nesaldintų kakavos miltelių

Visų pirma, kodėl plikyti pyragaičiai gaunasi tuščiaviduriai? Taip atsitinka todėl, kad kepat, vanduo garuoja ir oro burbuliukai kelia tešlą. O užplikyti miltai yra stipriai sukibę su kiaušiniais, todėl tešla neplyšta vandeniui garuojant, o tik išsiplečia ir joje lieka tuščios ertmės.

Tai gi, pereiname prie gamybos. Miltus būtinai persijojame į dubenį, arba ant kepimo popieriaus lakšto. Prikaistuvyje sumaišome sviestą, pieną, vandenį, cukrų ir druską (kiek cukraus, ar druskos naudoti, priklausys nuo to, ar labai saldžių pyragaičių norite). Kepdami pyragaičius, galite naudoti tik vandenį, tik pieną, arba jų mišinį. Pienas priduoda tešlai spalvą, aromatą ir minkštumą. Vanduo padaro pyragaičius lengvesniais ir traškesniais. Šiame recepte, kaip matote, naudojamas pieno ir vandens mišinys. Tai va, tas mišinys prikaistuvyje turi užvirti ir smarkiai pakunkuliuoti bent keliolika sekundžių tam, kad sviestas gerai susimaišytų su kitais produktais, o ne plaukiotų paviršiuje. Suberiame į prikaistuvį visus miltus iš karto ir maišome mediniu šaukštu tol, kol visa tešla nepradės atsiskirinėti nuo puodo kraštų. Toliau minkome tešlą šaukštu dar porą minučių. Perkeliame tešlą į dubenį aušti. Mūsų tikslas, ataušinti tešlą tiek, kad įmaišyti į ją kiaušiniai neišvirtų. T.y. palietus tešlą ranka, mums neturi būti karšta. Kol tešla aušta, kelis kartus paminkome ją šaukštu tam, kad atšaltų ne tik išorė, bet ir vidus. Po vieną įmušame kiaušinius ir kiekvieną kartą maišome šaukštu tol, kol tešla nepasidaro vienalytė. Įmušus visus kiaušinius tešla turi gautis skysta tiek, kad lengvai tekėtų iš konditerinio maišelio, bet ne per skysta, kad išspausta laikytų savo formą. Na štai, mes gavome bazinę plikytą tešlą.

Jei norite, galite jau kepti pyragaičius. Bet geriau, paimkite migdolus be odelių ir apkepinkite juos iki 170 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 20 minučių. Sukapokite juos ir įmaišykite į dar šiltą plikytą tešlą.

Kepimo skardą išklojame kepimo popieriumi. Suformuojame pyragaičius (aš tai dariau tiesiog šaukštu, bet jei norite gražesnės formos, naudokite konditerinį maišelį). Nepamirškite palikti tarp pyragaičių didelius tarpus, nes kepimo metu jie padidės bent dvigubai. Mažame dubenėlyje sumaišome kaušinio trynį su šaukštu pieno ir aptepame pyragaičius. Kol pienas neišdžiuvo, pabarstome perliniu cukrumi. Pyragaičius 15 minučių kepame iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Vėliau kaitrą sumažiname iki 180 laipsnių ir kepame tol, kol pyragaičiai gražiai apskrunda.

Kremui lygiomis dalimis sumaišome kambario temperatūros sviestą ir kondensuotą pieną, pagal skonį įberiame kakavos. Paruoštu kremu pripildome pyragaičius. Štai ir viskas. Tikiuosi, viską aprašiau išsamiai ir suprantamai ir Jūs jau galvojate apie tai, kaip vakare kepsite plikytus pyragaičius 😉

Skanaus 🙂

Receptas iš “La Pâtissière”.

Languota prijuostė: mano svajonių virtuvė

4 Replies

Kai perskaičiau, kokią “Languotos prijuostės” temą paskelbė Asta iš “Saulėtos virtuvės”. Pirma mintis buvo, juk mano turima virtuvė jau yra mano svajonių virtuvė, o apie ją jau rašiau… Bet paskui pagalvojau, juk tobulumui ribų nėra, reiškia, svajojam toliau 🙂 Pirmiausia, noriu pasakyti, kad mano reikalavimai svajonių virtuvei nėra labai aukšti ir sudėtingi, todėl svarbiausi jau išpildyti. Kaip pavyzdžiui:

  • virtuvė turi būti sujungta su svetaine. Nes kai susirenka draugų būrys, o tu dar kažko nespėjai padaryti, gali viską pabaigti ir tuo pačiu metu bendrauti su draugais;
  • joje turi būti didelis ąžuolinis stalas. Toks, prie kuriuo valgyti paprastom dienom susirinktų visa mūsų dar nedidelė šeima, o savaitgaliais jis stebuklingai prasiplėstų ir sutalpintų visą giminę;
  • virtuvėje turi būti orkaitė su veikiančiu (!) termometru ir gebanti iškepti pyragą iš visų pusių vienodai. Juk taip smagu valgyti namie keptus gardumynus;
  • taip pat, joje turi būti didelis šaldytuvas į kurį tilptų daug daug visko skanaus;
  • ir aišku, daug daug visokių spintelių, prieskoniams, indams, maisto atsargoms 🙂

Na štai, visa tai aš jau turiu 🙂 Apie ką gi pasvajojam? Matyt dauguma tinklaraštinikų mane supras, bet dar norėčiau turėti:

  • vietą tobuloms nuotraukoms, su fotogenišku fonu ir geru apšvietimu;
  • daug daug visokių puodelių, lėkštučių, dubenėlių, servetėlių, virtuvės rakandų ir t.t. Man net nereikia servizų, pilnai užteks visų po vieną 🙂

O kad svajoti būtų įdomiau, be to ir jums būtų kur akis paganyti, nusprendžiau parinkti šiek tiek vaizdo medžiagos. Štai keli paveiksliukai, kokius indus tikrai mielai priimčiau dovanų 😉 Tik, kol rankiojau paveiksliukus, pamiršau išsisaugoti iš kur juos paėmiau. Todėl pasielgsiu negražiai ir nenurodysiu šaltinių… Bet berankiodama supratau vieną, kad man artimiausias stilius yra skandinaviškas 🙂

O čia “Sagaform” katalogas, kurį peržiūrėjusi, ilgai varvinau seilę ir supratau, kad noriu iš jo visko :)))

Ir aišku, kaip gi be visų šeimininkių svajonės? 😉

Languota prijuostė: pradžių pradžios apibendrinimas

Leave a reply

Štai ir pasibaigė mano temai skirtas laikas, nusirišu prijuostę ir perduodu ją Astai, “Saulėtos virtuvės” šeimininkei 🙂 Labai ačiū visiems dalyvavusiems, buvo labai smagu sužinoti, kas gi atvedė Jus į virtuvę, o vėliau paskatino dalintis savo receptais, patarimais ir geromis emocijomis su plačiu būriu skaitytojų 🙂

Dar smagiau, kad plinta gaminimo namie virusas, atsiranda vis daugiau naujų maisto tinklaraščių. Vienas iš tokių naujokų – Rimos “Lašelis medaus”.  Smagu, kai po studentiškos virtuvės ir maitinimusi pusgaminiais, tiesiog ateina noras gyventi sveikiau. Daugiau dėmesio skirti sau, savo sveikatai bei skaniam ir naminiam maistui. O meilė virtuvei prasideda nuo stirnienos kepsnelių su voveraičių padažu 😉


Inetos iš “Gamyklėlės” pradžių pradžia buvo keksiukai. Tokie dideli, purūs, drėgni ir su pieniško šokolado gabaliukais… Viskas prasidėjo nuo jų ir tęsiasi su dar daug daug gardžių patiekalų 🙂


Mildos ir jos receptų knygelės meilė virtuvei prasidėjo dar vaikystėje. Tada ji kartu su savo broliu, kūrė skanėstų receptus. Vėliau bandė suspėti paskui energingąjį Gustavą, o dabar tapusi vegetarė, dalinasi su mumis savo receptais. Pavyzdžiui veganišku citrininiu-aguoniniu pyragu 🙂


Astos iš “Saulėtos virtuvės” istorija prasidėjo nuo nemokėjimo išvirti net kiaušinio, kalorijų skaičiavimo ir receptų “sveikatinimo”. O pasibaigė, mūsų džiaugsmui, tinklaraščiu pilnu nenusakomo skanumo tortų, sausainių, pyragų ir kitų saldumynų. Štai paskutinis jos šedevras 🙂


Dalios iš “Septynių virtienių” rašymas prasidėjo nuo obuolių pyrago ir tinklaraščio nuotaikingu pavadinimu “Motera, marš prie puodų”. Pirmas receptas – lęšiai ir ryžiai su gardžiais kvapais 🙂


Simai iš “Mukatano” labai pasisekė. Tėtis ją išmokino ne tik skaniai gaminti, bet pasidalino neginčytina tiesa – kad ir ką begamintum, svarbu, sudėti visą savo meilę ir atidumą bei jausti malonumą. Ta meile ji ir dalinasi su mumis ir siūlo pasigaminti šildantį gėrimą.


O mano meilė virtuvei prasidėjo taip pat nuo mylimo tėčio, skanių savaitgalių ir keksiukų su mėlynėmis 🙂

Languota prijuostė: mano pradžių pradžia

10 Replies

O viskas prasidėjo dar vaikystėje… Man patikdavo sukinėtis virtuvėje ir padėti tėčiui gaminti valgyti. Taip, mūsų šeimoje būtent tėtis, o ne mama yra daugumos kulinarinių šedevrų autorius 🙂 Tiesą pasakius, kol gyvenau su tėvais, pati beveik negamindavau. Nors dabar atrodo, kad man visada patiko ruošti valgyti. Matyt, galvodavau, kam kankintis, jei kiti už mane tai daro daug geriau ir greičiau.

Vėliau, išsikėliau gyventi pas būsimą vyrą. Jo pagrindiniai patiekalai buvo dešrelės ir koldūnai iš pakelio, todėl pradėjau gaminti vis dažniau. Daugiausia tai būdavo paprasti patiekalai pietums, ar vakarienei. Nedraugavau su sena to buto orkaite, joje man pusė pyrago gaudavosi žalia, o kita pridegus. O patirties virtuvėje dar neužteko tam, kad sugalvočiau tą pyragą vidury kepimo apversti, todėl saldumynus kepdavau retai 🙂

Tikras gaminimo bumas prasidėjo po persikraustymo į savo butą. Nauja blizganti virtuvė, puiki elektrinė orkaitė, vestuvėms dovanoti indai. Viskas tiesiog kvietė gaminti. Būtent tuo metu, atradau daugybę kulinarinių tinklaraščių, pradėjau vis dažniau juos skaityti ir kepti, kepti, kepti… O savo tinklaraštį sugalvojau rašyti tada, kai išėjau nėštumo atostogų. Staiga atsirado tiek laisvo laiko, kad prikeptų skanėstų jau nebespėdavome valgyti 🙂 Pagalvojau, kad būtų smagu visus išbandytus receptus turėti vienoje vietoje su pastabomis ir komentarais. Maniau, kad po mažosios I. gimimo laiko nebeliks ir nustosiu rašyti tinklaraštį. Bet per tuos kelis laisvus mėnesius užsikrėčiau šia liga… Jau nebegalėjau sustoti. Dabar per dieną peržiūriu nesuskaičiuojamą kiekį lietuviškų ir užsienio “food blog’ų”. Kompiuteryje esu išsisaugojusi galybę patikusių receptų ir tikiuosi, kad mano tinklaraštis gyvuos dar ilgai. Nuotraukos gražės, tekstai ir receptai bus vis kokybiškesni ir labiau įtraukiantys 🙂 Supratau, kad dabar man jau nebeužtenka tiesiog gaminti pagal kažkieno receptą. Noriu suprasti ir techninius dalykus. Pavyzdžiui, kodėl vienuose receptuose naudojama soda, o kituose kepimo milteliai? Kodėl trapią tešlą reikia gaminti tik iš labai šalto sviesto? Ir dar daug tokių kodėl 😉 Jei Jus sudomins, bandysiu dalintis ne tik receptais, bet ir naudingais patarimais 🙂

Vos nepamiršau. Nepapasakojau koks buvo pirmas tinklaraščio receptas. Tai buvo keksiukai su mėlynėmis ir baltuoju šokoladu.


Tuo metu, man buvo keksiukų manija. Nes pagaminti juos labai lengva, o atrodo jie daug gražiau už paą ir valgyti juos daug smagiau. Tais laikais, recepto nuotrauka man buvo tiesiog įrodymas, kad tikrai jį išbandžiau. Kaip buvo lengva… Dabar, kuo daugiau fotografuoju, tuo sunkiau pačiai sau įtikti 😉 Todėl skaitau protingus straipsnius, forumus, bandau ir mokausi 🙂 Palyginkit 🙂 Prieš tai esanti nuotrauka, mano pirmoji. Toliau, šios  dienos rezultatas 🙂

Languota prijuostė: mano mieloji virtuvė

9 Replies

Naujoji, Egidijos paskelbta “Languotos prijuostės” tema, pasirodė labai laiku. Nes kaip tik prieš dvejus metus, naujųjų metų šventimui, mes su vyru persikraustėm į savo butą 😉 Apžiūrinėdama, kaip man tada atrodė, labai didelę virtuvę, aš džiaugiausi, kad galėsiu sutalpinti daug daug visokių rakandų. Dabar supratau, kiek vietos bebūtų, kad ir dešimt kartų daugiau, aš vis tiek sugebėsiu prikaupti pilną virtuvę daiktų :))) Gerai bent jau tai, kad kol kas visi sukaupti daiktai reikalingi ir naudojami (neskaitant dviejų visiškai vienodų atidarytuvų, gal kam reikia? ;).

Mūsų virtuvė sujungta su svetaine, todėl ji yra namų traukos centras. Čia mes pusryčiaujame, čia sutinkame svečius, čia žaidžiame stalo žaidimus 🙂

Virtuvėje, aplink mane dažniausiai ropinėja mažoji I., todėl visokie mediniai šaukštai, plastmasinės dėžutės ir kiti nepavojingi daiktai atsiduria ant grindų, vietoj žaislų 🙂

Virtuvėje turim daug reikalingų prietaisų, netgi indaplovę ir patį reikalingiausią – televizorių 😀 Net mano vyras, man jį dovanodamas ant dėžės užrašė – “virtuvinis kombainas”. Labai jau aš mėgstu, kad man kas nors bambėtų į ausį, kai gaminu valgyti. Šiuo metu mylimiausi kanalai – “Fox life” ir “Fox crime” 🙂

Mylimiausias virtuvės stalčius – virš kaitlentės. Apgaulingai, atrodo labai didelis, bet už jo slepiasi gartraukis, todėl jo gylio kaip tik užtenka prieskonių pakeliui, arba arbatos dėžutei. Labai patogu, tai kad visi prieskoniai sustatyti viena eile, lengva rasti reikiamą.

Virš pietų stalo mėgstamas šviestuvas – mėnulis. Dabar jis papuoštas kalėdiniais žaisliukais, bet nuotraukoje to nesimato.

Ant šaldytuvo magnetukų kolekcija. Juos atsivežame iš kelionių. Draugai apie mūsų kolekciją jau žino, todėl gauname lauktuvių ir iš jų.

Labai nemėgstu, kai stalviršis būna apkrautais visokiomis smulkmenomis, stengiuosi su tuo kariauti, bet daiktai vis tiek kaupiasi.

Kriauklė yra prieš langą, nors vaizdas pro jį ir nėra įspūdingas, plauti indus linksmiau, galima pasižiūrėti, ką veikia kaimynai 😉

Tikro židinio, deja neturime. Už tat garbingoje vietoje stovi mūsų šeimos židinys, gautas per vestuves. Labai jau meiliai ant jo sėdintys už rankų susikabinę 🙂

Dar daug visokių smulkmenų yra mano mieloje virtuvėje. Smalsaujantiems nuotraukos apačioje 😉

Apie mane 2 ir bananiniai blyneliai su citrinos sultimis

8 Replies

Kaip jau minėjo Viktorija – prie tinklaraščio rašymo prisidedu ir aš. Deja, kur kas rečiai negu norėčiau, bet reikia tikėtis, jog įkvėpimas palikęs mane rudenį – greit sugrįš vėl ir kartu atsives šiek tiek daugiau laiko. O dabar trumpai apie mane:

  • Esu Marija, gimiau Vilniuje ir be galo jį myliu. Net ir būdama ten, kur daugiau saulės, šilta jūra ar kitokie „geresnio gyvenimo rodikliai“, pradedu ilgėtis mūsų senamiesčio gatvelių, Vingio parko ar kitų nuostabių vietų, kur eidavau pasivaikščioti būdama dar visai maža.
  • Skaitydama sesers įrašą, eilinį kartą supratau, jog nepaisant, labai skirtingos išorės, visgi esame panašios :):
  1. Jau ketvirti metai MIF’as – mano antri namai, kuriems esu dėkinga net tik už išsilavinimą, bet ir už kur kas svarbesnius dalykus.
  2. Stalo žaidimai – vienas mėgstamiausių laisvalaikio užsiėmimų, taip pat galiu visą dieną skaityti knygą ar ruošti ką nors skanaus.
  • Gaminti pradėjau dar pradinės mokyklos laikas, kepdavau pyragus ir pati jų beveik nevalgydavau, nes pats gaminimo procesas man patikdavo labiau.
  • Šiuo metu dalinuosi virtuve su šeima, tačiau būtinai turėsiu savo virtuvę, kur bus daug naudingų įrankių (pavyzdžiui, ledų gaminimo aparatas :)), lentyna su „Monin“ sirupais ir daug daug kito gėrio, kuris skatins gamint kuo dažniau :).
  • Neturiu nieko prieš krapus, bet dėl kitų dalykų pilnai sutinku su Viktorija :), dar labai nemėgstu blogai išplautų indų ir žuvies kotletų.

Rašyti apie save – tikrai sunku…
Apie man tiek, toliau – dar vienas blynelių receptas, šį kartą – bananiniai su citrinų sultimis.

  • 1/2 stiklinės miltų
  • 1/3 stiklinės pieno
  • 1/4 stiklinės avižinių dribsnių
  • 2 bananai
  • 1 kiaušinis
  • 2 v. š. cukraus
  • 2 v. š. ištirpinto sviesto (26 g)
  • 1 v. š. citrinos sulčių
  • 1 a. š. kepimo miltelių

Bananus sutrinti iki vientisos masės ir sumaišyti su citrinos sultimis. Iki miltų susmulkintus avižinius dribsnius sumaišyti su cukrumi, miltais, kepimo milteliais, pienu, kiaušiniu bei sviestu ir gerai išplakti. Į gautą masę sudėti bananus ir dar kartą viską gerai išmaišyti. Uždengti tešlą ir palikti 10 minučių.

Iškeptus blynus apšlakstyti citrinos sultimis ir skystu medumi. Skanaus 😉

Apie mane ir sviestiniai sausainiai

14 Replies

Insolente paskelbė antrą “Languotos prijuostės” temą – “Bloger’is irgi žmogus”. Tiesą pasakius, nesu labai didelė mėgėja viešinti savo asmeninio gyvenimo smulkmenas. Bet Jums, manau, įdomu sužinoti bent kelis faktus apie mane (nes man tai tikrai, labai įdomu sužinoti kuo daugiau apie kitus tinklaraštininkus 😉 Todėl prisistatau 🙂

  • Pagrindinius faktus apie mane Jūs jau žinote iš “Blogger” anketos. Esu vilnietė, vardu Viktorija 🙂
  • Mano išsilavinimą ir darbą geriausiai nusako šios frazės, jau tapusios tautosaka:
    • Myliu tėtį, myliu mamą, o labiausiai MIF Dekaną!
    • Mes visus suformatuosim, o paskui suintegruosim! Dalimis!! Dalimis!
    • Myliu mamą, myliu tėtį, ir prie kompo pasėdėti!
  • Virtuvėje turiu mažą pagalbininkę. Kol kas į jos pareigas įeina ropinėjimas aplink kojas ir medinių šaukštų barbenimas į puodus 🙂
  • Laisvu nuo virtuvės laiku mėgstu stalo žaidimus (“Alias” ir “Monopilis”, nesiskaito…). Na gerai, mėgstu pasakyta per švelniai… Aš esu jų fanė 🙂 Taip pat mėgstu keliauti, svajoti ir šokoladą.
  • Dievinu kepti ir žinoma valgyti: pyragus, pyragėlius, bandeles, tortus, sausainius ir kitus skanėstus. Kulinariniuose žurnaluose akys pirmiausia užkliūna už jų 🙂
  • Nemėgstu cigarečių, nenuoširdžių šypsenų, krapų ir pieniškos sriubos.
  • Geriausios lauktuvės man – kulinarinis žurnalas. O dovanoms visada tiks šaukštai, šakutės, puodeliai, lėkštutės, servetėlės, staltiesėlės ir visokie kitokie virtuvės rakandai 🙂

O kad jau mano tinklaraštis kulinarinis, pabaigai paprastučių bet labai skanių sausainių su citrinos gaidele receptas.

Sausainiams reikės:

  • 1 ir 3/4 puodelio miltų
  • 3/4 puodelio cukraus pudros
  • 115 g minkšto sviesto
  • 2 kiaušinio trynių
  • pusės citrinos žievelės

Miltus, cukraus pudrą, sviestą ir kiaušinio trynius šakute sutriname iki trupinių. Suberiame citrinos žievelę ir minkome tešlą rankomis, kol ji sušoks į vientisą kamuoliuką. Padaliname tešlą į dvi dalis. Iš kiekvienos dalies rankomis padarome maždaug keturių centimetrų diametro “dešrelę”. Ją supjaustome centimetro pločio riekelėmis. Sudedame ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir kepame apie 10 – 15 minučių iki 175 laipsnių įkaitintoje orkaitėje.

P. S. Kaip jau manau pastebėjot, prie šio tinklaraščio prisideda ir mano sesuo Marija. Bet ji apie save pati pasisakys, jei panorės 🙂

Languota prijuostė. Pirma tema.

16 Replies

Štai ir prasidėjo nuotaikingas projektas “Languota prijuostė”. Tiems, kas dar negirdėjo, trumpai papasakosiu apie jį. Pagrindinė projekto idėja – dalintis nuomonėmis ir patirtimi ne tik receptų srityje, bet įvairiais virtuvės ir maisto gaminimo temomis. Anksčiau lietuviškose kulinarinėse svetainėse buvo pasirodžiusios kelios įdomios temos. Apie tai, kas yra tinklaraštininkų knygų lentynose ir šaldytuvuose. Tokius įrašus, bent jau man, skaityti labai įdomu. Todėl projektas “Languota prijuostė” nori padaryti tokių temų skelbimą tradicija. Labai sveikintina idėja, ačiū už ją “Septyniems virtieniams”. Kas dvi savaites, skirtingi tinklaraščiai skelbs temas, kuriomis skatins pasisakyti kitus kolegas ir skaitytojus. Termino pabaigoje, temos skelbėjas visą gautą informaciją apžvelgs savo svetainėje, taip bus lengviau susekti visus sudalyvavusius ir prijuostė keliaus į kitą tinklaraštį.

Pirmą projekto temą jau paskelbė Eglė iš “Skruzdeliukų skveruose”. Ji skatina visus pasidalinti, kokios prijuostės yra mūsų virtuvėse.

Mano pirma pažintis su prijuostėmis, buvo nelabai vykusi. Kaip ir dauguma iš mūsų, savo pirmą prijuostę bandžiau pasisiūti per darbų pamokas. Iki šiol žinau, kad siuvimas nėra mano stiprioji pusė. Kiek atsimenu, prijuostė buvo pasiūta iki galo tik mamos pagalba ir nuo to laiko, kažkur tėvu namuose mėtosi (o gal jau ir nebesimėto).

Persikrausčiusi į savo namus, kurį laiką sukausi virtuvėje be prijuostės, bet labai greitai, gavau vieną dovanų. Ja esu labai patenkinta, natūralus audinys (linas), man patinkantis ilgis ir pakankamai ilgas diržas tam, kad jį galima būtų užsirišti priekyje. Be to, ją puošia labai mielos kregždutės 🙂


Antrą prijuostę gavau labai netikėtai. Dalyvavau žurnalo “Virtuvė nuo iki” organizuojamame konkurse “Mano skaniausias filmas” ir tapau jo finalininke. Visi dešimt finalininkų sudalyvavo smagiame vakarėlyje, kurio tikslas buvo pasigaminti konkursui išrinktus patiekalus. Pirmos vietos, aš deja nelaimėjau, bet užtat, gavau smagią Electrolux prijuostę 🙂 Ji mano mėgstamos spalvos, be to su slenkančiu dirželiu, todėl tinka ir mažiems ir dideliems 😉


P. S. Labai naudinga tema mano prijuostėms, gera proga jas išsiskalbti ir išlyginti :)))